Turėti tobulą augintinį svajoja visi šeimininkai, tačiau dažnai nutinka taip, kad tenka prisiderinti arba daug dirbti norint išnaikinti vienokį ar kitokį erzinantį šuns elgesį. Tačiau riba tarp normalumo ir kraštutinumo – skirtinga.
Be to, ilgainiui gali atsirasti ir gerokai keistesnių šuns įpročių, kurie vienaip ar kitaip įspėja apie, jog kažkas ne taip.
Normalu yra tai, ko išmokome
Šunų augintojai turėtų įsidėmėti taisyklę – šuo visuomet daro tai, kas veikia. Vadinasi, jei kuri nors elgsena kartojasi, ji bet kokiu atveju (sąmoningai ar ne) yra paskatinama. Pavyzdžiui, Jūsų augintinis drasko duris prieš išeidamas į lauką. Žinoma, saugodami nuo nagų žymių, stengiamės kuo greičiau jas atidaryti. Būtent čia ir atsiranda paskatinimas – šuo yra giliai įsitikinęs, kad būtent jo elgesys (šiuo atveju durų braižymas) ir priverčia duris atsiverti. Ar galime jį už tai kaltinti? Žinoma, ne. Juk šuo tik daro tai, ką moka.
Tai reiškia, kad už daugelį šuns įpročių atsakingas šeimininkas. Lojimas prie stalo, šokinėjimas ant žmonių, pavadėlio griaužimas, rankų kandžiojimas žaidžiant – visa tai tėra išmoktas, praeityje puikiai pasiteisinęs elgesys. Jo tikrai negalime vertinti „normalumo“ skalėje, nes žinomų veiksmų pritaikymas konkrečioje situacija yra neatsiejama šuns kasdienybė.
Svarbu suprasti tai, kad nėra blogai leisti šuniui miegoti kartu lovoje ar dalintis maistu iš vienos lėkštės. Blogai tai tampa tik tada, kai kažkam šeimoje tai nėra priimtina.
O kad būtų dar mažiau painiavos – rekomenduojama, kad visi šeimos nariai gyventų pagal tokias pačias taisykles.
Beje, šunys mokosi vos įžengia pro duris, tad dar prieš įsigydami augintinį, būtinai susidarykite pagrindinių namuose galiojančių taisyklių sąrašą – tegu jos būna aiškios visiems nuo pat pirmos dienos.
Žinoma, gali atsirasti ir visiškai neplanuotų šuns elgsenų.
Ką gali pasakyti pėdos?
Intensyvus pėdų (ypač tarpupirščių) laižymas gali signalizuoti apie sveikatos problemas. Viena jų – alergijos. Labai dažnai alergija, nesvarbu maistinė ar ne, pasireiškia itin intensyviu laižymu. Gyvūnas nusilaižo visus plaukus, gali atsirasti žaizdos, pėdos jautrumas karščiui ir šalčiui, taip pat augintinis gali apskritai vengti priminti koją. Dažnai pėdų laižymas lydimas kartu su paraudusiomis ausimis, traiškanotomis akimis.
Jei pastebėjote, kad Jūsų augintinis pradėjo itin daug „domėtis“ savo pėdomis, visų pirma atidžiai apžiūrėkite ir įvertinkite, ar neatsirado kitų simptomų. Labai svarbu prisiminti ir tai, ar per praėjusią savaitę radikaliai nesikeitė šuns mityba, ar nedavėte naujų skanėstų ir pan.
Jei numanoma maistinė alergija, tuomet šuniui skiriama eliminuojanti dieta. Bet kokiu atveju, prieš tai būtina pasikonsultuoti su veterinarijos gydytoju.
Nors skamba ir keistai, tačiau pėdų laižymas gali būti susijęs ne tik su alerginėmis reakcijomis, bet ir su Jūsų augintinio emocine būkle – labai dažnai šunys bando nusiraminti būtent laižydami. Jei stresas yra labai didelis arba nuolatinis, tuomet taip pat gali atsirasti žaizdų pėdose.
Pagrindinis tokio destruktyvaus elgesio pakeitimas susijęs su priežasties pašalinimu bei tikslingos protinės iškrovos suteikimas.
Namų renovacija
Jei Jūsų augintinis paliktas namuose, imasi „remonto“ darbų, to tikrai negalima vadinti nuoboduliu ar neturėjimu ką veikti. Tai – viena iš dažniausiai pasitaikančių probleminių šuns elgsenų, kuri susijusi su išsiskyrimo nerimu.
Šio nerimo lygiai gali būti skirtingi, tačiau jie visi susiję su tuo, jog šuo visą savo saugumo jausmą suriša su šeimininku, o šiam išėjus, augintiniui tarsi griūna pasaulis. Bandydamas nusiraminti, jis pradeda griaužti (griaužimas yra tolygus nusiraminimui dėl vienodo žandikaulio judesio). Ir tuo metu tikrai jaučiasi geriau!
Svarbu žinoti, kad visos bausmės, kurias šuniui skiriame grįžę namo – bevaisės. Iš tikrųjų šunys neturi kaltės jausmo. Tačiau puikiai pastebi šeimininko emocinę būseną. Kad ir koks „kaltas” atrodys Jūsų šuo, kai grįšite namo, atminkite, kad jis bijo ne to, ką padarė, o būtent Jūsų reakcijos.
Bet kokiu atveju, daiktų griaužimas likus vienam, tikrai nėra normalus šuns elgesys.
Tualeto įpročiai
Maži šuniukai gamtinius reikalus atlikti lauke mokosi labai įvairiai – vieniems užtenka savaitės, kitiems reikia kelių mėnesių. Teoriškai skaičiuojama, kad šuniukas gali nesišlapinęs išbūti tiek valandų, kiek jam yra mėnesių, pavyzdžiui, keturių mėnesių šuniukas į lauką turėtų būti vedamas ne rečiau nei kas keturias valandas. Tačiau kartais nutinka taip, kad net ir suaugę šunys namuose vis dar palieka „dovanėlių“
Tai labai dažnai susiję su teritorijos žymėjimu (aktualiausia nekastruotus patinus auginantiems šeimininkams). Sužinoti, ar Jūsų augintinis žymisi yra labai paprasta – jei auginate sveiką šunį, bet jis vis kelia koją ant įvairių kampų, palikdamas po kelis lašus šlapimo (ypač tada, kai namuose atsiranda naujų kvapų ar dirgiklių), nors prieš tai buvo pavedžiotas lauke, esu beveik tikra, kad jūsiškis tiesiog žymi teritoriją.
Nors tai yra natūralus šuns instinktas, tačiau namuose jis kelia rimtų nepatogumų. Dar svarbiau tai, kad besaikis teritorijos žymėjimas, dažnai rodo šuns nepasitikėjimą savimi ir aplinka. O tai reiškia, kad jokie purškalai ar dažnas vedžiojimas nepadės, kol neišmokysite savo augintinio esminių namų taisyklių.
Kardinaliau būna tada, kai gamtiniai reikalai atliekami kokioje nors vienodoje situacijoje, pavyzdžiui, kai šeimininkai išeina iš namų arba kai namuose yra svečių. Kartais augintiniai išmoksta tuštintis ir šlapintis tam, kad sulauktų dėmesio. Sakoma, kad nėra blogos reklamos, o šunims – blogo dėmesio. Tad net ir šuns barimas gali būti paskatinimas kartoti tokią elgseną.
Tiesa, tuštinimasis likus vienam namuose taip pat gali būti vienas iš išsiskyrimo nerimo signalų.
Netikėtai atsiradusi agresija
Apskritai kalbant šuns agresija šeimininkui nėra natūralus dalykas. Atsiminkite, kad kandimas dažniausiai tėra paskutinė gynybinė reakcija, tad tokiam šuniui būtina suteikti erdvės ir kuo greičiau pradėti galvoti ne apie bausmes, o apie galimas priežastis. Be to, kiekvienas kandimas yra savotiška treniruotė, todėl savaime tikrai ne išnyks, o pasikartos skirtingose situacijose.
Tačiau viena dažniausių netikėtos agresijos priežasčių – sveikatos sutrikimai. Tai gali būti ūmus skausmas, trauma ar net paūmėjusi lėtinė liga. Įsidėmėkite – kandimas nėra normalu. O kąsti gali bet kuris, net ir pats ramiausias, šuo!
Reiktų atskirti tikrąjį kandimą nuo bandymo kąsti. Svarbiausia žinoti, kad jei šuo nori, jis tikrai įkas. Ir tai greičiausiai padarys visai tyliai, be didelio urzgimo ir šurmulio. Tačiau, jei augintinis tik bando gąsdinti, išgirsite daugybę dantų kaukšėjimo, lojimo ir urzgimo.
Verta žinoti ir tai, kad jei Jūsų augintinis staiga tapo mieguistas, mažiau pakantus įvairiems dirgikliams (pavyzdžiui, vaikams), slepiasi, kur tamsu, nebenori būti liečiamas – visa tai labai aiškūs signalai, reiškiantys smarkius sveikatos sutrikimus.
