Šunys sensta ne vienodu tempu – tai priklauso nuo genetikos, veislės, įmitimo lygio, priežiūros, aktyvumo, mitybos ir daugybės kitų įgimtų bei kasdieninių dalykų. Svarbiausia tai, kad dalies senėjimo procesų pakeisti negalime, o kitiems galime turėti tiesioginės įtakos. Apie tai pasakoja LKD dresuotoja, veterinarijos felčerė Aura Jankūnaitė.
Kada augintinis pasensta?
Įvardinti konkretų laiką, kada galima pradėti teigti, jog auginate senjorą labai sudėtinga. Faktas vienas – didelių veislių atstovai sensta gerokai greičiau nei mažesnių. Tad, pavyzdžiui, jei didžiajam vokiečių dogui aštuoneri gyvenimo metai jau reiškia senatvę, tai jorkšyro terjerams šis skaičius – vis dar vidutinis amžiaus periodas.
Bet kokiu atveju, senėjimas dažniausiai susijęs su aktyvumo pokyčiais, lėtinių ligų atsiradimu ar paūmėjimu, pagrindinių pojūčių silpnėjimu bei išvaizdos pokyčiais. Pastebėję bent kelis iš šių požymių, turėtumėte stabtelti ir per naujo peržiūrėti visą augintinio priežiūros rutiną. Nes, patikėkite, pokyčių tikrai prireiks.
Veterinarus lankysite dažniau
Žinoma, senatvė pati iš savęs nėra liga. Tai tik normalus šuns gyvenimo etapas. Jaunesnius šunis pas veterinarą rekomenduojame vesti bent kartą metuose – atliekami kasmetiniai skiepai, kraujo tyrimai, padaroma bendra apžiūra, pamatuojamas augintinio svoris, pasikalbama apie mitybą, aktyvumo poreikį ir pan.
Kai auginate vyresnio amžiaus šunį pas veterinarą rekomenduojama keliauti bent du kartus į metus (net jei nėra išorinių nusiskundimų). Apžiūros metu įtraukiami papildomi tyrimai, pavyzdžiui, šlapimo ar echoskopinis. Dažnesnis profilaktinis patikrinimas užtikrins, kad jokia liga nebus „pražiūrėta“.
Įsidėmėkite, kad pas veterinarą būtina kreiptis nedelsiant, jei pastebėjote staigius svorio pokyčius, atsirado kosulys, nemalonus kvapas iš burnos, staiga pasikeitė mitybos, šlapinimosi ar tuštinimosi įpročiai. Tai tik keli iš pagrindinių simptomų, kurių nevalia ignoruoti vyresniame amžiuje.
Būtent šeimininkai savo šunį pažįsta geriausiai, tad jei pastebite kokią nors nebūdingą elgseną, būtinai apie tai informuokite veterinarą.
Be to, auginant senjorą keisis ir kasdieninės higienos procedūros – teks atidžiau prižiūrėti dantis, dažniau valyti ausis bei akis. Pasikeitus kailio būklei galimas dažnesnis šėrimasis, todėl reikės skirti laiko šukavimui bei maudymui.
Mitybos pokyčiai patys svarbiausi
Vienas svarbiausių patarimų auginant vyresnį šunį – peržiūrėkit ir pagal poreikį pakeiskite augintinio mitybą.
Jauni šuniukai suvartoja gerokai daugiau maisto ir jiems reikalingos kiek kitokios maistinės medžiagos. Tad dažniausiai pirmasis mitybos pokytis atsiranda, kai augintinis būna vienerių.
Antrasis pokytis atsiranda maždaug aštuonerių (vėlgi, priklausomai nuo veislės ir aktyvumo). Jau tuomet patartina, kad maiste atsirastų seleno, chodroitino bei gliukozamino, būtų sumažintas fosforo kiekis.
Trečiasis pokytis atsiranda tuomet, kai šuo nebegali maitintis įprastu maistu (pavyzdžiui, atsiradus dantenų problemoms), pradeda tukti arba atsiranda lėtinių ligų, kurios reikalauja keisti mitybą.
Turint vyresnio amžiaus šunį itin svarbu tai, kad:
- Maitinti reiktų po pasivaikščiojimo (ir dėl skandžio apsisukimo rizikos, ir dėl papildomai neapsunkinto organizmo)
- Rekomenduojama maitinti mažesnėmis porcijomis, bet dažniau
- Amžius nėra kliūtis keisti mitybą. Tik tą reikia daryti atsargiai (apgalvotos iškrovos dienos, pagal sveikatos būklę pritaikytas maistas)
- Rinktis neriebų, lengvai virškinamą maistą
- Jei sunku kramtyti maistą, drėkinkite jį, pritaikykite pagal augintinio poreikius
- Sumažėjęs apetitas – normalu (mažesnis aktyvumas ir pan.)
- Jei apetitas dingsta labai staiga, verta susirūpinti.
Ką gali papildomas skanėstas?
Puikiai žinau tą jausmą, kai meilę šuniui norisi parodyti ypatingu skanėstu. Ir ne visuomet tai blogai – jei davę skanėstą, jį įskaičiuosite į dienos porciją, taip sumažindami įprastą maisto kiekį, viskas bus puiku. Tačiau dažniausiai skanėstai tampa papildomu maistu, papildomomis kalorijomis.
Daugelis iš mūsų sutiks, kad badu marinamas šuo prilygsta gyvūnų kankinimui. Aš visuomet pabrėžiu ir tai, kad nutukintas šuo yra lygiai taip pat kankinamas. Ir vienu ir kitu atveju šunys yra priklausomi nuo žmonių pasirinkimo, todėl tik šeimininkas ir niekas daugiau kaltas dėl sutrumpėjusios gyvenimo trukmės bei sumažėjusios jo kokybės, kurią sąlygoja nutukimas.
Nutukimas trumpina gyvenimo trukmę
Jauni šunys dėl aukšto aktyvumo lygio ir fizinio aktyvumo dažniausiai neturi antsvorio problemų, tačiau su amžiumi net ir pats aktyviausias šuo gali nutukti, jei nebus pakeista jo mityba.
Labai dažnai šeimininkai net nepastebi, kad jų augintinis nešioja papildomą svorį. Tačiau užtenka tiesiog pažvelgti į savo šunį iš viršaus: jei aiškiai matote visus linkius, liemens liniją, vadinasi Jūsų šuns įmitimas normalus, jei aiškiai matote klubo kaulus – šuo per liesas, o jei žiūrite ir matote šuns figūrą tarytum balionėlį – Jūsų augintinis tikrai turi svorio problemų.
Kitas kraštutinumas yra tada, kai skanėstai pradeda sudaryti didesnę dalį raciono. Tuomet šuo netenka reikiamų maisto medžiagų, mityba tampa nepilnavertė. Žinoma, skurdžios mitybos padarinių nepamatysite per savaitę, tačiau ilgainiui tai gali iššaukti ne vieną susirgimą.
Atminkite, kad yra daugybė būdų, kaip parodyti savo meilę augintiniui – tai papildomi pasivaikščiojimai, Jūsų dėmesys ar tiesiog paglostymai. O jei vis tiek labai norisi duoti šuniui skanėstų, rinkitės juos kuo natūralesnius.
Fizinis aktyvumas – privalomas
Daugelis šeimininkų ignoruoja faktą, kad jų augintinis jau ne jauniklis, arba atvirkščiai „susendina“ šunį anksčiau laiko. Pirmuoju atveju augintiniui suteikiamas nepamatuotas fizinis krūvis, o antru – šuo saugiai įkurdinamas ant sofos nors dar mielai lakstytų pievomis.
Jei auginate senjorą, turite adekvačiai įvertinti jo pasirengimą ilgoms kelionėms ar aktyviems pasivaikščiojimams. Pasivaikščiojimas šuniui nėra vien tik fizinė veikla – uostydami naujas vietas jie gyvena savo socialinį gyvenimą, renka kvapus, tik jiems užuodžiamą informaciją.
Šeimininko atsakomybė yra geras raumenų tonusas. Jei reikia jis didinamas (ar mažinimas) pasitelkus specialius masažus, vandens procedūras ir pan. Tačiau judėti būtina bet kokio amžiaus augintiniui!
Senjorai nori veikti!
Nuo senatvinės depresijos kenčia kas trečias augintinis, o didžiausią įtaką tam turi veiklos trūkumas. Ir fizinės, ir protinės. Tuomet atsiranda įvairūs elgsenos pokyčiai, pavyzdžiui, kaukimas, lojimas ar net daiktų niokojimas.
Jei Jūsų senjoras pradėjo elgtis itin keistai, būtinai pagalvokite, ar pakankamai veiklos jis gauna. Žinoma, vyresnių augintinių kaulai trapesni, energijos lygis žemesnis, vizualiniai sugebėjimai prastesni… Bet noras veikti toks pats didelis!
Tad senjorui puikiai tiks įvairūs uostymo/ieškojimo žaidimai, šuniškos puzlės, interaktyvūs žaislai, triukų mokymas. Tereikia pasitelkti fantaziją ir užtikrinti, kad augintinis bet kuriame gyvenimo etape turėtų progą pagalvoti. Patikėkite – jiems tai labai svarbu.
