Turbūt ne vienas šuns šeimininkas, neturintis vaikų, yra girdėjęs: „kai turėsi vaikų, nebereiks to šuns“, besilaukiantys: „kur dėsit šunį, kai vaikas gims“, o jau turintys vaikų: „kam jums tas šuo?…“ ir tai ratas be pabaigos. Aplinkinių nuomonė dažniausiai būna vienašališka – šuo ir vaikas nesuderinama.
Tačiau viskas priklauso tik nuo požiūrio. Jei namuose galioja abipusę pagarbą garantuojančios taisyklės – šuns ir vaiko draugystė yra vienas gražiausių vaikystės aspektų! Į ką svarbiausia atkreipti dėmesį, kai namuose auga vaikai ir šunys pasakoja LKD dresuotoja, veterinarijos felčerė Aura Jankūnaitė, pati auginanti dvimetę dukrytę.
Kada pradėti ruoštis?
Itin džiugina tai, kad vis daugiau šeimų pradeda ruošti augintinį vaikučio atėjimui iš anksto. Šis procesas dažnai trunka ne vieną mėnesį, tad skyrus tam pakankamai laiko, galima išvengti ne vienos problemos.
Asmeninis pavyzdys: mano šuo turi resursų saugojimo problemą, vadinasi gali kelti pavojų, jei vaikas ims maistą, žaislą ar kitą šuns daiktą. Tad šuns ruošimas prasidėjo iki gimdymo likus 7 mėnesiams.
Žinoma, kiekvienas atvejis individualus, tačiau kuo anksčiau suskubsite taisyti elgsenos problemas galinčias turėti įtakos ateityje, tuo daugiau laiko galėsite joms skirti.
Dažniausios problemos:
- Lojimas į krebždesius. Patikėkite, tikrai nenorėsite, kad vaikui miegant šuo pradėtų loti.
- Visų formų resursų saugojimas. Šuo gali rimtai sužaloti vaiką šiam priėjus ar bandant paimti kokį nors daiktą.
- Ganymas. Gali baigtis pargriovimu arba mažais žnybiančiais įkandimais.
- Šokinėjimas ant žmonių.
- Pavadėlio tempimas. Tikrai nenorėsite leisti tempti savęs, kai stumsite vežimėlį, arba vaiko, kai jis norės palaikyti pavadėlį.
- Agresija.
Jei Jūsų augintinis turi nors kelias iš šių elgsenos problemų, pradėkite dirbti tuoj pat. Blogiausia yra tai, kad kiekviena iš šių problemų turi tendencija augti, o ne mažėti, todėl tikėtis, kad visa tai tiesiog praeis savaime, mažų mažiausiai naivu.
Ko negalima daryti?
Visų pirma, pervertinti savo ir šuns galimybių. Net ir pačio ramiausio bei patikimiausio šuns nereikėtų palikti su vaiku be priežiūros. Ypač jei vaikas dar mažas. Kartais šunys užgauna vaikus netyčia: užmina, užgula ar parverčia.
Taip pat negalima jų gretinti. Šunys nėra vaikai. Tą reikėtų užsirašyti didelėmis raidėmis. Šuns sužmoginimas žaloja jūsų augintinį ir psichologiškai, ir fiziologiškai. Šunys yra socialūs augintiniai, jiems patinka būti apsuptyje žmonių, tačiau kai šuo nežino, kaip jam elgtis, atsiranda frustracija, kuri ilgainiui perauga į įvairias elgsenos problemas.
Be to, šunų miego ir poilsio režimas yra visiškai kitoks nei žmogaus, todėl bandymas šunį auginti pagal žmogiškąjį grafiką yra klaidingas.
Dar viena klaida, kurią daro šeimininkai, yra tuomet, kai šuniui visas dėmesys yra skiriamas užmigus vaikui: iš tiesų reikėtų stengtis aktyvų laiką leisti kartu. Taip ne tik augintinis mokysis bendravimo taisyklių, bet ir vaikutis išmoks tinkamai žaisti su keturkoju. Patikėkit, toks bendravimas vėliau pasiteisins su kaupu.
Ir bene dažniausia klaida – pasikeitusi augintinio mityba. Žmonių maistas šuniui nėra tinkamas, todėl likučių nuo stalo šuniui atidavimas gali turėti įtakos jo tolimesnei sveikatai.
Blogiausias dėmesys – apkabinimas
Nereikia tapti šunų kūno kalbos ekspertu, kad galėtumėte identifikuoti, kada jūsų augintinis jaučiasi nejaukiai. Tereikia išmokti atpažinti kelis svarbiausius kūno kalbos signalus.
Kai namuose yra vaikų, būtina žinoti vieną paprastą dalyką – šunys nemėgsta apkabinimų (su labai labai retomis išimtimis). Padarykite paprastą eksperimentą: apkabinkite šunį, priglauskite prie savęs pakankamai stipriai ir staiga paleiskite. Žiūrėkite, kokia bus šuns elgsena po to – ar sprunka kuo toliau, ar nukreipia galvą, ar nusipurto, ar pradeda žiovauti… Būtent iš kūno kalbos galime spręsti, ar apkabinimai šuniui reikalingi.
Ženklai, signalizuojantys nerimą:
- Galvos nusukimas. Šuo aiškiai rodo, kad toks kontaktas yra nepriimtinas ir jis bando išvengti prisilietimo.
- Žiovulys. Kalbu ne apie saldų žiovulį po miego, bet apie tokį, kuomet visa šuns burna yra įtempta, o pats žiovulys toks stiprus, kad matosi kone visa gerklė.
- Laižymasis. Jei šuo pradeda laižytis trumpais mažais apsilaižymais, tai reiškia, kad jis bando šiek tiek ramintis.
- Nusipurtymas. Šis kūno kalbos ženklas kiek kitoks nei prieš tai įvardinti – jis reiškia nusiraminimą. Tačiau prieš nusiraminant reikia susijaudinti, tad jei po apkabinimo šuo purtosi, vadinasi jam šis prisilietimas tikrai nebuvo malonus.
Tad pati pirmoji tėvų užduotis yra išmokyti meilę šuniui parodyti ir tinkamais būdais, pavyzdžiui, žaidimu ar skanėstu.
Asmeninės erdvės svarba
Kiekvienas šuo namuose turėtų turėti vietą, kurioje jo ramybės niekas netrukdytų. Tai gali būti narvas, guolis ar vieta po stalu. Svarbu, kad šuo joje jaustųsi kuo ramesnis.
Pagrindinė taisyklė turėtų būti ta, kad jei šuo nueina į savo vietą, prie jo eiti negalima. Taip užtikrinsite, kad šuo pakankamai pailsės ir bus ramesnis, be to, pats šuo supras, kad jei prireikia ramybės jam tereikia atsitraukti.
Žinoma, visur yra išimčių ir nereiktų pradėti nerimauti, jei žaidžiant vaikas atsiduria šuns vietoje ar net narve, tačiau būtina stebėti šuns kūno kalbą ir užtikrinti, kad toks žaidimo būdas būtų linksmas visoms pusėms. Tad pasikartosiu dar kartą – nepalikite šuns vieno su vaiku.
Abipusė pagarba
Negalima leisti vaikui daryti, ką jis nori su šuniuku, lygiai taip pat, kaip negalima leisti šuniui terorizuoti vaikų. Vadinasi, pati svarbiausia taisyklė – pagarbos užtikrinimas. Lengviausiai to pasiekti nuo pat pradžių aiškinant kas yra tinkama, o kas – ne.
Pavyzdžiui, uodegos tampymas yra tabu, o kaklo pakasymas – puiku. Šuo gali žaisti su žaislais, bet kąsti į rankas – ne. Žinau, skamba juokingai, tačiau būtent toks nuoseklus aiškinimas ir užtikrina geriausius rezultatus.
O norint paaiškinti reikia suprasti. Tad visų pirma pasiimkite baltą popieriaus lapą ir aiškiai susirašykite, kokios taisyklės galioja jūsų namuose: ar galima lipti ant lovų, kur šuo turi būti kai visi valgo, kada ir kaip maitinamas šuo, kas užsiima jo dresūra ir panašiai.
Vaikai ir šunys bus partneriai tik tuomet, kai jūs išmokysite juos tokiais būti.
