Žodžiuose „noriu šuns“ slypi daugybė klausimų, į kuriuos reikia atsakyti čia ir dabar. Visų pirma, koks tai augintinis turėtų būti – didelis, mažas, jaunas, senas, veislinis ar iš prieglaudos. Išgelbėti gyvybę, suteikti namus prieglaudinukui, yra vienas nuostabiausių potyrių, tačiau kartu su teigiamomis emocijomis keliauja ir milžiniška atsakomybė.
Žinoti, kuo gyvūnas iš prieglaudos skiriasi nuo gimusio veislyne, ir su kokiais iššūkiais tikėtina susidursite ateityje, daugiau nei privaloma.
Staigmenos neišvengiamos
Pats svarbiausias ir didžiausias skirtumas tarp augintinio iš prieglaudos ir veislyno yra tai, kad veisliniai gyvūnai iš dalies yra nuspėjami. Tai yra, Jūs iš anksto žinote, kokie bus jo polinkiai, galimos ligos, probleminis elgesys, išvaizda ir t.t. Tuo tarpu, kai augintinis atvyksta iš prieglaudos net ir jo amžius dažniausiai nurodomas tik apytiksliai.
Vadinasi, paimdami šuniuką iš prieglaudos privalote būti pasiruošę svarbiausiam dalykui – staigmenoms. Pradedant išvaizda, kuomet dėl nežinomų tėvų pakankamai sunku nusakyti, kokio ūgio bus gyvūnas pasiekęs savo brandą, ir baigiant charakteriu, kai nežinomi augintinio būsimi polinkiai.
Nors daugelis vis dar sako, kad užtenka pažiūrėti, kokio dydžio šuniuko letenos, ir galima nuspėti, ar jis bus didelis, tačiau iš tiesų tai visiškai netiesa – net ir stambiakojai šuniukai gali nesiekti kelių. Tad jei imate šuniuką iš prieglaudos, pasiruoškite, nes iš panašaus į aviganį gali užaugti ir jorkšyro terjerą primenantis augintinis. Žinoma, išvaizdos staigmenų išvengsite pasiėmę suaugusį augintinį namo.
Vis dėlto, išvaizda tikrai nėra svarbiausias dalykas. Daug svarbesnis – šuns charakteris. Nesvarbu, ar ketinate imti jauną šuniuką ar vyresnio amžiaus augintinį, įvertinkite tai, kokio šuns tikitės namuose.
Jei tai pirmasis augintinis, visuomet labai pravartu pasitarti su prieglaudos darbuotojais (jie geriausiai pažįsta gyvūną) bei dresuotojais (jie padės parinkti patį tinkamiausią augintinį būtent Jūsų šeimai).
Tinkamas susipažinimas
Nors nuvykus į prieglaudą kone kiekvienam gyvūnų mylėtojui norisi visus keturkojus pasiimti tiesiai į namus, tačiau reikėtų remtis ne emocija, o atvirkščiai – skirti nemažai laiko susipažinimui. O dar svarbiau, nesijauskite blogai, jei nuomonė artimiau susipažinus su augintiniu pasikeičia.
Daugelis iš anksto prisiima nepamatuotą atsakomybę už būsimą augintinį ir tuomet laiko savo pareiga bet kokia kaina pasiimti būtent tą konkretų keturkojį namo. Pirmasis įspūdis tikrai gali būti klaidingas, todėl pravartu artimiau susipažinti net su keliais prieglaudos augintiniais ir pasirinkti geriausiai tinkantį. Patikėkite, daug blogiau jei į namus pasiimsite netinkamą šunį – tuomet nei jis nei jūs nesijausite gerai gyvendami kartu.
Šuns pasirinkimas privalo būti apgalvotas, tad į prieglaudą gali tekti keliauti ne vieną kartą, o dešimtis. Tol kol rasite tinkamiausią augintinį sau bei atrasite su juo ryšį.
Užsienyje dažnai galioja tvarka, kuomet augintinis keliauja bandomajam laikotarpiui į namus. Lietuvoje tai kol kas daugiau išimtis nei taisyklė. Asmeniškai labai pritariu tam, kad šeimininkai ir naujas augintinis kuo daugiau laiko praleistų kartu. Tik tuomet tikėtina, kad gims svajonių komanda.
Neskubėkite
Gyvūnui iš prieglaudos reikia ilgesnio adaptacinio periodo. Teoriškai prieglaudos gyvūnams pritaikoma 3×3 taisyklė, kuri reiškia, kad reikia trijų dienų, kad šuo apsiprastų naujoje vietoje, trijų savaičių, kad suprastų galiojančias taisykles, ir trijų mėnesių, kad visiškai nurimtų. Tai tikrai labai ilgas laiko tarpas, ypač lyginant su tuo, kad iš veislyno (ar iš namų globos) atvykusiam augintiniui tereikia poros savaičių, kad atsiskleistų. Žinoma, šis periodas gali kisti priklausomai nuo konkretaus augintinio bei jo patirties ar amžiaus.
Vadinasi, kai paimsite augintinį iš prieglaudos per ateinančius mėnesius jo elgsena gali keistis net kelis kartus. O tam būtina pasiruošti iš anksto. Pirmasis namų darbas turėtų būti pagrindinių taisyklių nustatymas – dar gyvūnui neatvykus į namus verta nuspręsti, kas jam bus leidžiama, o kas draudžiama (pavyzdžiui, ar galima lipti ant baldų).
Atsiminkite vieną – šunys mokosi iš karto peržengę per namų duris. Nors prieglaudos augintiniams turime suteikti daugiau laiko, tačiau taisykles paaiškinti turime iš karto.
Antrasis namų darbas – skirti pakankamai laiko pažinti naujam augintiniui ir jo per daug nespausti. Jei gyvūnas iš karto nenorės su Jumis kontaktuoti, tai nereiškia, jog tai nepasikeis. Kai kuriems tiesiog reikia ilgesnio laiko tarpo pasitikėjimui įgauti.
Pasitikėjimas yra kertinis akmuo kalbant apie ryšį su augintiniu, tad nenumokite į tai ranka.
Pasiruoškite pereinamajam laikotarpiui
Atvykus naujam augintiniui keičiasi daug kas, o jam keičiasi viskas – nauji kvapai, vieta, žmonės, maistas bei priežiūra. Tad pereinamasis laikotarpis yra neišvengiamas.
Visų pirma, labai tikėtina, kad naujasis augintinis pradės itin gausiai šertis jau po kelių dienų ar savaičių praleistų Jūsų namuose. Tai susiję su pasikeitusia mityba bei kasdienine priežiūra.
Be to, gali kisti ir augintinio miego ritmas: gali atsirasti nemiga arba, atvirkščiai, miego ciklas gerokai pailgėti. Bet kokiu atveju būtinai atkreipkite dėmesį, kiek augintinis miega pirmosiomis savaitėmis namuose.
Jei miego ciklas patrumpėja (šuo miega trumpiau nei 14 valandų per parą), turėsite dirbti su nusiraminimo technikomis bei poilsio režimą formuoti mechaniškai. O jei šuo miega gerokai ilgiau nei derėtų (daugiau nei 20 valandų į parą), peržvelkite jo mitybą, aktyvumo lygį bei atkreipkite dėmesį į sveikatos būklę. Tiesa, pirmąją savaitę šuo gali ilgiau miegoti dėl neįprastos ramybės – prieglaudoje nuolatos būna triukšminga, tad atsidūrę tyloje jie bando kuo daugiau pailsėti. Gyvūnai iš prieglaudos dažniausiai atvyksta su sava istorija (kaip taisyklė – labai skaudžia). Tai reiškia, kad turėsite sukurti naujas asociacijas net ir paprastose kasdieninėse situacijose, pavyzdžiui, kad rankos nėra blogis, kad kontaktas su žmogumi yra keliantis džiugesį, o ne baimę. Dažnai tai užtrunka ilgai, tačiau visuomet būna verta.
