Pastaraisiais metais daugelis iš mūsų kovojo su įvairiausiais karantino iššūkiais ir padariniais. Augintiniai, tiesiogiai priklausomi nuo žmogaus gyvenimo tempo, pokyčių pajuto ne ką mažiau. O su kai kuriais iš jų teks mokytis susitvarkyti ne vieną mėnesį ar net metus. Su kokiais karantino padariniais susidurs daugelis gyvūnų augintojų pasakoja LKD dresuotoja, veterinarijos felčerė Aura Jankūnaitė.
Kardinalūs rutinos pokyčiai
Vienas svarbiausių pasikeitimų karantino metu yra rutina. Daugelis augintinių iki tol buvo įpratę dalį paros praleisti vienumoje. Atsižvelgiant į gyvūnų fiziologiją, ilgas ramybės laikas yra itin sveikas. Gyvūnams reikia gerokai daugiau miego nei žmonėms dėl trumpesnių miego fazių (žmogus miegodamas praleidžia apie 25 proc. miego REM stadijoje, tuo tarpu šuo – tik 10 proc,).
Pavyzdžiui, visiškai normalu, jei katė miega apie 16 valandų į parą, o suaugusių šunų miego ritmas skaičiuojamas pagal formulę 50x30x20 (gilus miegas x budravimas x aktyvus laikas). Tai reiškia, kad mums išėjus į darbą augintiniai turi progą „susirinkti“ reikiamas miego valandas.
Kas nutiko per karantiną? Grubiai sakant, mes nuolatos būdami namuose trukdėme augintiniams ilsėtis. Nepakankamai pailsėjęs augintinis beveik šimtu procentų lygus dirgliam augintiniui. Padidėjęs reaktyvumas, neadekvati reakcija į dirgiklius, elgsenos ir net mitybos pokyčiai gali būti nulemti per mažo miego valandų skaičiaus.
Gera žinia ta, kad šeimininkai, kurie net ir būdami namie stengėsi išlaikyti gyvūnų fiziologija paremtą grafiką, rutinos pokyčių padarinių praktiškai nepajus. Bloga žinia – tokių šeimininkų yra vienetai.
Išsiskyrimo nerimas
Išskyrimo nerimas tai būsena, kuomet augintinis bijo pasilikti vienas, o pasilikęs naudoja įvairias pakaitines elgsenas, labai dažnai – destruktyvias. Nors išsiskyrimo nerimas turi daugybę vardų, tačiau net neabejoju, kad po karantino su šia sąvoka susipažins kas antras šeimininkas.
Tyrimų duomenimis, daugiau nei pusė pasaulio šunų turi vienokių ar kitokių išsiskyrimo nerimo ženklų. Pavyzdžiui, loja, kaukia, griaužia daiktus ar net žaloja save, kai lieka vieni. Labai svarbu suprasti, kad augintiniai nekerštauja, nebando pasilinksminti likę vieni, o tiesiog atsiduria tokioje būsenoje, kuri primena žmogaus nerimo ataką. Ar žmogus gali pilnai save kontroliuoti atakos metus? Ne. Ar šuo gali save kontroliuoti kentėdamas nuo išsiskyrimo nerimo? Ne. To reikia mokytis. Labai nuosekliai ir labai kantriai.
Išsiskyrimo nerimas atsiranda tada, kai šuo visą savo saugumą susieja su žmogaus buvimu šalia. Tad mums išėjus šuniui tiesiog griūna pasaulis, jis jaučia labai stiprų stresą bei baimę. Viena pirmųjų užduočių dirbant su išsiskyrimo nerimu yra situacijų „nujautrinimas“ – kuomet kasdieniai scenarijai išeinant iš namų šuniui nebekelia emocijų. Vėliau seka saugumo jausmo formavimas būnant atskirai ir tik tuomet galima pradėti palikti šunį vieną namuose. Patikėkite, tai vienas iš ilgiausių dresūros procesų.
Norint to išvengti paprasčiausia yra mokyti šunį pasilikti vieną namuose nuo pat mažumės. „Karantininiai“ šuniukai, kurie atkeliavo pas mus tada, kai visuomet buvome namuose, net neturi suvokimo, kad gali pabūti namuose vieni. Todėl mūsų grįžimas į normalų gyvenimo ritmą jiems reikš jų žinomo pasaulio griūtį. Be streso tai neįvyksta, tad patariu ruoštis tam iš anksto.
Katės itin jautrios stresui
Nors katės dažniausiai nerodo tokių aiškių išsikyrimo nerimo ženklų kaip šunys, tai nereiškia, kad jos nejaučia streso. Iš tiesų, katės yra itin jautrios ir didelis streso lygis joms gali iššaukti net ir ligų proveržius.
Katės stresą dažnai parodo pakitusiu elgesiu – pradeda šlapintis ar tuštintis ne vietoje, yra agresyvesnės arba gerokai bailesnės nei įprastai, atsisako bendravimo su žmogumi, pasikeičia mitybos įpročiai. Ilgainiui gali atsirasti skirtingų sveikatos sutrikimų.
Atskirti katės nerimą galite tik atidžiai stebėdami, todėl nepraleiskite pro akis net ir smulkių elgsenos pokyčių – jie gali signalizuoti apie rimtesnes problemas.
Kai meile rodome maistu
Bene dažniausia „meškos paslauga“, kurią padarė daugelis šeimininkų, yra papildomi skanėstai. Nesvarbu, ar tai gyvūnams skirti skanėstai ar kąsneliai nuo stalo, jie visi atsakingi už papildomus karantininius kilogramus.
Neseniai kalbėjausi su pažįstamu veterinaru ir jo verdiktas antsvorio tema labai paprastas – nutuko net žuvytės. Pasirodo, kad nuo papildomo svorio kenčia kone visų rūšių augintiniai. Ši problema itin paaštrėjo nuolatos būnant namuose – vietoj įprasto dviejų kartų maitinimo atsirado trečias, o kartais ir ketvirtas.
Kodėl svarbu apie tai kalbėti? O gi todėl, kad papildomas svoris dažnai atsakingas už sąnarių ir raiščių problemas, nutukę gyvūnai prasčiau toleruoja orų permainas, jiems padidėja širdies problemų rizika, sutrumpėja gyvenimo trukmė, atsiranda gretutinių susirgimų. Ir tai tik maža dalis to, ką gali padaryti mūsų meilė parodoma maistu. Rekomendacija paprasta – lepinkite dėmesiu, o ne skanėstu.
Ne iš vieno šeimininko esu girdėjusi, kad jie tiesiog negali nesidalinti maistu nuo stalo, nes jiems valgant augintinis TAIP žiūri, kad neįmanoma susilaikyti nepadavus kąsnelio. Dažniausiai su TUO žvilgsniu susiduria šunų augintojai.
Prisiminkite vieną – šunys visuomet daro tai, kas jiems veikia. Visada. Todėl jei gailus žiūrėjimas Jums valgant prie stalo reikš, jog šuo bus palepintas gardžiu kąsneliu, tokia elgsena nesibaigs niekada. Atvirkščiai – žiūrėjimas virs inkštimu, inkštimas – lojimu, lojimas – kojų krapštymu… Ir taip be pabaigos, kol galų gale atiduosite tai, ko šuo nori. Tad tokią elgseną reikia stabdyti iš karto vos jei prasidėjus. O geriausias „vaistas“ yra ignoravimas.
Tai, ko anksčiau tiesiog nebuvo
Nelengva patikėti, tačiau karantino laikotarpiu atsirado labai daug atvejų, kuomet gyvūno (nepriklausomai nuo jo rūšies) įstringa apsauginės kaukės ar jų dalys. Ne vietoje palikta kaukė gali būti Jūsų augintinio negalavimo priežastimi. Jei prieš kelerius metus tai buvo itin retas atvejis, šiandien – tiesiog kasdienybė.
Pasaulio pažinimas per burną gyvūnams yra visiškai natūralus. Pirmaisiais savo gyvenimo mėnesiais maži šuniukai lauke stengiasi pažinti kuo daugiau skirtingų tekstūrų, daiktų ar tiesiog šiukšlių būtent per burną. Dažniausiai be tikslo praryti, tačiau skubant įvyksta visko. O iš kur atsiranda skubėjimas? Už tai dažniausiai atsakingas šeimininkas.
Būtent jis norėdamas gero ir stengdamasis kuo greičiau šuniukui iš burnos išimti tai, ką šis rado, išmoko vieno paprasto dalyko – kuo greičiau praryti. Kiekvieną kartą traukdami iš šuns snukio nebūtinai pavojingus dalykus, sukuriame asociaciją, kad mūsų priartėjimas prie šuniuko reiškia, jog daiktas bus atimtas. Šuo norėdamas apsaugoti tai, ką rado, stengiasi kuo greičiau daiktą „paslėpti“, praryti. Net jei iš pradžių tokių ketinimų neturėjo.
Būtent todėl reikia nuo pat pirmųjų dienų mokyti šuniuką nepageidaujamo elgesio stabdymo, paleidimo komandų. Na o jei šuo dar to nemoka, bandyti išsikeisti burnoje turimą daiktą į Jūsų siūlomą skanėstą ar žaidimą.
Labai panašiai vyksta ir kačių pasaulyje. Katės yra itin smalsios ir žaismingos, tad dažniausiai nematyti objektai kelia didžiulį poreikį tyrinėti. O koks gi tyrimas nepakramčius? Katėms pavojingiausia ne pati apsauginė kaukė, o jos gumelės, kurias prarijus sutrinka virškinimas, kraštutiniais atvejais – gali sutrikti kvėpavimas bei kraujotaka.
Prevencija pati geriausia priemonė norint užkirsti kelią nelaimingiems atsitikimams, tad mokykite augintinį Jumis pasitikėti ir lengvai atiduoti bet kokį daiktą atsidūrusį burnoje. Ir atsiminkite, refleksinių komandų neišmokysite per vieną dieną, tam reiks skirti ne tik papildomo laiko, bet ir kantrybės.
