Kiekvienas prieš įsigydamas augintinį atlieka kokią nors analizę: ar tai būtų kaimyno patirtis, ar internetinių portalų platybės, ar dresuotojo konsultacija. Kiekvienu atveju bus gaunamas rezultatas – tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek jis bus pagrįstas. Apie šunų veisles galime prisiklausyti pačių įvairiausių mitų, tačiau didžioji dalis jų tėra pramanai.
Mažas, vadinasi, piktas
Vienas gajausių mitų yra tas, kad visi mažųjų veislių šunys yra pikti: neabejoju, kad esate matę jorkšyro terjerų, špicų ar čihuahua, kurie pradeda loti vos į juos pasižiūrėjus, bando kąsti tiesiant link jų ranką. Vienas, antras, dešimtas toks matytas šuo ir nori nenori peršasi išvada, jog visi jie tokie patys. Iš tiesų, „piktais“ mažuosius padaro ne kas kitas, o patys žmonės.
Lojimas, puolimas ar net kandimas yra būdas išsikovoti sau erdvės. Šunys mokosi ir gyvena remdamiesi asociacijomis, todėl jei koks nors dirgiklis šuniui kelia neigiamas emocijas, jis bet kokia kaina stengiasi to išvengti.
Pavyzdžiui, šuo nemėgsta būti glostomas, o visi jo sutikti žmonės ignoruoja gražiąją kūno kalbą ir nekreipdami dėmesio į šuns savijautą vis tiek jį paglosto, juk jis mielas, mažas ir pūkuotas! Kaip tokio gražuolio nepaglostyti? Bėda ta, kad ir mažas šuniukas turi teisę nenorėti kontakto.
Tuomet šuns asociacija pasidaro labai paprasta – žmonės yra blogai. Šuo pradeda ieškoti būdų, kaip išvengti kontakto. Iš pradžių suka galvą, bando sumažėti, atsitraukti, gal net sustingti. Niekas neveikia. Tada kažkuriuo momentu pradeda urgzti ir artėjanti ranka šiek tiek atsitraukia. Ką tai signalizuoja šuniui? O gi tai, kad pagaliau jo kūno kalbos ženklai buvo perskaityti! Vadinasi, kitą kartą šuo bus linkęs praleisti visus „tyliuosius“ kūno signalus ir pradės urgzti iš karto bandant paglostyti.
Bet nutinka ir taip, kad urzgimas neveikia (arba šeimininkas už tai baudžia) ir reikia ieškoti naujų būdų, kaip atitolinti žmones ar nenorimus daiktus. Po urzgimo seka jau tik bandymas kąsti, po jo – tikrasis kandimas. Štai tada ir atsiranda maži pikti šunys – prie kandančio, lojančio augintinio niekas nenori eiti ir šuo gauna tai, ko norėjo.
Atsiminkite, šunys visuomet daro tai, kas veikia. Tai reiškia, kad elgsena kartosis šimtus kartų. Tol, kol veiks. Nė vienas šuo nenori kąsti, tačiau mes patys prie to privedame. Tad jei sutikote piktą mažųjų veislių atstovą, tiesiog suteikite jam reikiamos erdvės ir nebandykite provokuoti – jis tiesiog (ne itin mandagiai) Jums šaukia „atšok!”.
Geriausi vaikų draugai
Jei kas nors paklaustų, koks šuo yra tinkamiausias šeimai, dažnas nurodytų labradoro ar auksaspalvius retriverius. Nieko keisto – būtent šie augintiniai jau ne vieną dešimtmetį pirmauja populiariausių šunų veislių penketuke. Tikrai nesakau, kad jie netinkami būti namų augintiniais, tačiau prieš įsigyjant privaloma žinoti kelis pagrindinius faktus.
Vienas svarbiausių dalykų, kurie dažniausiai būna pamiršti – retriveriai originaliai veisti, kaip medžiokliniai šunys, skirti laimikiui parnešti. Kodėl tai svarbu? Kiekviena veislė yra sukurta tam tikrai paskirčiai: atitinkamas kūno sudėjimas, charakteris bei darbinės savybės. Ne vieną šimtmetį tobulintos savybės užtikrina, kad šuo puikiai atliks savo darbą. Todėl renkantis veislę būtina įvertinti ar gyvūno paskirtis yra suderinama su Jūsų gyvenimo būdu.
Kalbant konkrečiai apie retriverius reikia įvertinti tai, kad kaip ir visi medžiokliniai šunys, jie yra labai energingi, reikalauja nemažai fizinės bei protinės stimuliacijos. Ar tikrai turėsite pakankami laiko šuns priežiūrai, jei turite mažų vaikų?
Apie retriverius reiktų žinoti ir tai, kad jų paauglystės laikotarpis dažniausiai būna labai sudėtingas, tad kantrybės tikrai prireiks. Be to, dėl savo sudėjimo dažnai sunkiai apskaičiuojantys gabaritus gali netyčia nustumti ar sužeisti mažesnius vaikus.
Vis dėlto, tai labai universali veislė ir nuo mažens tinkamai užsiimant, jie bus patys švelniausi ir patikimiausi kompanionai bet kokiai šeimai. Tačiau atsiminkite – jie sukurti darbui, tad nėra skirti gulėjimui ant sofos (nors dažnai to ir neatsisako, ypač vyresniame amžiuje).
Paklusnūs nuo gimimo
Lygiai taip kaip labradorai laikomi geriausiais šeimos šunimis, taip vokiečių aviganiai tinkamiausiais saugoti teritoriją. Negana to, daugelis mano, kad aviganiai gimsta mokėdami visas privalomas paklusnumo komandas. Taip, kaip moka garsusis komisaras Reksas.
Beje, kai šis filmas pasirodė ekranuose vokiečių aviganių populiacija padidėjo dešimtimis kartų (apskritai, tai viena populiariausių veislių visame pasaulyje!). O dar po kelerių metų vis daugiau aviganių ir jų mišrūnų buvo galima sutikti prieglaudose.
Ką tai reiškia? O gi tai, kad šunų veislėms taip pat galioja išorės diktuojamos „mados“, kurios ilgainiui atsibosta ir užleidžia vietą kitoms. Būtent vokiečių aviganiai ir yra geriausias to įrodymas.
Nors kiekvienas įsigyjantis vokiečių aviganį nuo pat pradžių kelia jam didelius lūkesčius, tačiau neįdėjus daug darbo, tikėtina, kad namuose gyvens destruktyvus augintinis. Vokiečių aviganiai yra labai orientuoti į žmogų, jie tiesiog sutverti darbui. O jo negavę tiesiogine tų žodžių prasme eina iš proto.
O dabar apie namų apsaugą. Tereikia įsigilinti į veislės pavadinimą: aviganis skirtas ganyti, o ne saugoti teritoriją. Būtent todėl palei tvorą lakstantys (ar voljere uždaryti) , niekada už jos ribų neišeinantys aviganiai, pasmerkti visą gyvenimą kentėti.
Visiškas mitas, kad vokiečių aviganiai viską moka iš karto – teks įdėti nemažai pastangų, norint didžiuotis rezultatu. Gera žinia – aviganiams be proto patinka mokytis naujus dalykus.
Kodėl negalima tikėti mitais?
Labai paprastas pavyzdys, Jūs esate gabus tapytojas, tačiau vienintelis galimas užsiėmimas yra etikečių klijavimas – ar tikrai savo gyvenimą laikytumėte pilnaverčiu? Nors skamba ir labai drastiškai, tačiau kiekvienas šuns augintojas visų pirma turėtų savęs paklausti, kodėl nori įsigyti šunį: jei dėl apsaugos – įsirenkite signalizaciją, jei dėl vaikų žaidimo – rinkitės žaislus, jei norite pasirodyti prieš kitus – geriau investuokite į automobilius.
Gyvūnas yra atsakomybė, į kurią visų pirma įeina veislės charakteristikos analizė. Ir ji negali būti paremta vien girdėtais mitais, nes jie dažnu atveju šviesmečiais prasilenkia su realybe.
Kiekvienas gyvūnas individualus, net ir tos pačios vados šuniukai gali būti visiškai skirtingi. Tačiau veislės specifika gali bent iš dalies nusakyti, ko galite tikėtis ir nuspręsti, ar tai suderinama su Jūsų gyvenimo būdu.
